2019 metais susivieniję ligonių visuomeninės organizacijos, medikai bei politikai inicijavo socialinę akciją „Minios balsas“, kurioje kvietė Lietuvos žmones prabilti, kad  išsiaiškintų pagrindines su gydymu nesusijusias, tačiau sergančioms moterims ir jų artimiesiems labai svarbias problemas.  

Kas pasikeitė per dvejus metus metus? Kokios idėjos įgyvendintos, o kokios problemos neišspręstos? 

Siūlykite idėjas, kaip galėtume pagerinti krūties vėžiu sergančių moterų ir jų artimųjų gyvenimą.
Mūsų – tūkstančiai… Išgyvenome didžiausią savo gyvenime iššūkį, nepraradome vilties, nepalūžome, neužsisklendėme ir dabar nebijome viešai pasakyti: taip, mes nugalėjome krūties vėžį! Tačiau to neužtenka – kasmet šią diagnozę išgirsta maždaug 2800 moterų. Jos, kaip ir Jūs, išsigąsta, praranda pasitikėjimą savimi, kartais ir viltį. Ar tikrai linkite joms nueiti tokį patį nevilties, išgąsčio, nusivylimo kelią, kokį nuėjote Jūs? O gal, pasidalydamos savo patirtimi, galėtumėte padėti joms pasijusti drąsiau? Krūties vėžys – iššūkis ne tik susirgusiai moteriai, nes moteris yra ir dukra, žmona, mama, bendradarbė bei bičiulė. Ilgą kelią link pasveikimo kartu su ja turi nueiti visi, kurie gyvena su ja ir šalia jos. Krūties vėžys pakeičia ne tik juo susirgusių moterų, bet ir jų artimųjų kasdienybę.
Turime sutelkti jėgas ir surinkti idėjas:
– ką reikėtų padaryti, kad susirgusios moterys jaustųsi geriau ir būtų geriau slaugomos;
– kokius turėtume pritaikyti inovacinius sveikatos priežiūros bei slaugos būdus, kad krūties vėžiu sergančių moterų bei jų artimųjų kasdienybė taptų gražesnė.
Tam, kad sukurtume inovacinių sprendimų, reikia Jūsų pagalbos. Kviečiame leistis į šią jaudinančią ir kupiną iššūkių kelionę!